Būna,kad vienišos širdys taip ir lieka vienatvėje padėt negali Būna,kad tai,ką jauti mato tik svetimi,bet nežino savi Būna,kad tau į akis sako vienaip,o galvoja kitaip Retsykiais būna taip bloga,kad šoktum nuo stogo,juk tiki dangumi
Dienos praeina,viskas ilgainiui grįžta į savo vėžias Lieka nežymūs prisiminimai,laikas užgydo žaizdas
Būna kai bloga po vakar,arba nuo vakar,bet tai tik juokai Būna kai perveria širdį,kai nieks nebegirdi,ką jiems sakai Būna kai bėdos užgriūna tarsi perkūnas iš giedro dangaus Būna retai,bet taip būna,žvakė užgęsta, nelieka žmogaus