Ir iš tiesų gailiuosi aš tavęs, nes štai Gėla tikroji Tarytum prosenelė atlaidumo kupinom akim raudoja
Šešėlyje prakeikto lopšio, Nusidėjėlė mana Ir kalba tau apie vaikystę, nors ji jau tolima Apie tas dirbtines rožes, kurios liepsnoja plaukuose Kaip ydų, skurdo ir tingumo gėlės javuose
-Taip, gaila man tavęs dabar, kai ta sena Gėla Apie minčių tavų tuštybę kalba tau Ir apie Gėdą Kuri gūdžia pikta tyla pripildė tavo lūpas!
Taip, gaila man tavęs ir šito purpuro beprasmio Kurs savo spindesiu pridengia sąžinės žaizdas Ir tų papuošalų vylingom netikrom akim Kurie apjuosia tavo blyškų kurtizanės kaklą