Prisimeni, kaip minioje pasmerkti mes stovėjom? Prisimeni, kaip negalėjom nebūti kartu? Prisimeni, kaip pasroviui su visais nenorėjom? Aš vis dar akimirkoj toj stebuklingoj esu
Tik saldi, juoda naktis Pasibeldžia į duris Iš giliausių vandenų Kyla tūkstančiai laivų
Palaimintas tas, kuris eina per lūžtantį ledą Kaip kunigas šviečiantis visas po meilės nakties Ar tu vis dar nori atrast tai, ko niekas neatrado? Ar mes susitiksime vėl anapus mirties?
Mes vejamės nuolat nuo mūsų tolstantį Dievą Ir kartais atrodo, kad niekas nebeturi vilties Bet jei pažiūrėtum aplinkuj - vien žydinti pieva Rytojaus nėra, kaip ir jau nebėra praeities