Kai skęstu tarp žydrų žydrų akių, Aš šypsausi ir verkiu, Kai tu kuždi į ausį tuos žodžius, Aš šypsausi ir tikiu, Paklausi, kaip grąžinti tuos metus,- Aš šypsausi,- jų nebus, Paklausi, ar aš lauksiu,- aš tyliu… Ir šypsausi…
Viskas ką turiu,- Tai tavo rankos, Viskas ką turiu,- Malda į dangų, Ir vėjui aš tariu- Surask man laimę, Nes negaliu be tavęs, negaliu!
Kai lapai tyliai gelsta po langais, Aš šypsausi – tai praeis, Ir kai mažiausiai laukiu,- vėl lietus, Aš šypsausi – jis kaip tu. Ir aš jo tyliai klausiu, “Ar ilgam?”,- ir šypsausi, o jis - man. Mažyti, pasakyk – ir eisiu, Ko šypsaisi?
Viskas ką turiu,- Tai tavo rankos, Viskas ką turiu,- Malda į dangų, Ir vėjui aš tariu- Surask man laimę, Nes negaliu be tavęs, negaliu!