Cheka - Jo Istorija | Текст песни

• Тексты песен
• Cheka
• Jo Istorija

Jis buvo keisto būdo, bet niekada nemėgo malti šūdo
Dėl visko stengėsi, visiem padėdavo,
Jei tiktai ko reikėdavo, bandė būti
Kaip ir visi, šeima pasitikėdavo, draugai taip pat geri
Ir visa tai jis laikė giliai giliai širdy
Nes tai buvo visas turtas aplink jį
Žinojo visas paslaptis, bet nieko neišduodavo
Ir artimo už nieką niekad neparduodavo
Aplinkui matė daug blogio, todėl norėjo būti geresniu
Pagarbiai elgėsi ir tikėjosi to pačio,
Žinojo, kad pasauly niekas nedalinama už ačiū
Turėjo savo pasiaulėžiūrą į viską,
Bandė atsirinkti tai kas tikra, o ne blizga
Nemėgo tų, kurie tiktai prie veido uodegą vizgina,
O už akių šiepia dantį
Norėjo bičas paprastai gyventi,
Bet šis pasaulis kartais verčia apsivemti,
Bet šis pasaulis kartais verčia apsivemti.

Jis bėgo per gyvenimą, jis bėgo per save
Jis jautė laimę, nerimą visada šalia
Jis bėgo per gyvenimą, jis bėgo per kelius
Ir tik tada suprato, kad nebe toks dangus
Jis bėgo per gyvenimą, jis bėgo per save
Jis jautė laimę, nerimą visada šalia
Jis bėgo per gyvenimą, jis bėgo per kelius
Ir tik tada pamatė, kad jis toks niūrus.
Vakarais mąstydavo ką veiks toliau, ką ateitį darys
Kas jam duris atidarys ir pasakys naujieną
Tik švyturys sužibęs kelia naujai dienai
Ir viskas vėl taip pat, rutina nieko naujo nežada,
O jis vis tęsi savo pažadą ir maža to,
Išlieka žmogumi, nors aplinkuj stumdosi visi,
Bet jis nenori būti kaip kiti,
Todėl ir klauso širdimi, ne nuojauta
Kiekvienas dūžis lyg užuojauta,
Vakaras po vakaro užtraukiamos užuolaidos jo rankų
Ir vėl mintis ištampo po visą kambarį
Buities defektai neleidžia atsigauti
Dar nesuvokdamas savęs jau nori paragauti
Neperpratęs jau aplinkos, bet nori ją apgauti
Per langą sėlina naktis, užgęsta šviesos, giliai užmiega jis,
Tai paskutinis jo atokvėpis, prieš naują dieną
Ir taip prabėga savaitė, mėnuo
Saulė iš žarijų, Mėnulis lyg iš pieno
Keičiasi tarpusavį, abu kasdieną susimaišė lyg į vieną,
Keičiasi tarpusavį, abu kasdieną susimaišė lyg į vieną.

Jis bėgo per gyvenimą, jis bėgo per save
Jis jautė laimę, nerimą visada šalia
Jis bėgo per gyvenimą, jis bėgo per kelius
Ir tik tada suprato, kad nebe toks dangus
Jis bėgo per gyvenimą, jis bėgo per save
Jis jautė laimę, nerimą visada šalia
Jis bėgo per gyvenimą, jis bėgo per kelius
Ir tik tada pamatė, kad jis toks niūrus.

Keitės laikai, keitės ir jis,
Kažkas sustiprėjo, kažkas sudužo į dalis
Natūralus reiškinys, arba tu laimingas arba verkia širdis.
Jis visdar skaito seniai užrašytas mintis,
Išrieda ašara lyg paskutinė viltis
Per veidrodį jis žiūri į pačio savo akis
Ir tik tada supranta, kad tai niekad nebegrįš
Meilė, gerumas, jaunystė, prisiminimų krepšys,
Tai buvo paskutinis jo ištartas sakinys
Sekundė, valanda, senatvė, mirtis
Mirtis, senatvė mirtis.

Jis bėgo per gyvenimą, jis bėgo per save
Jis jautė laimę, nerimą visada šalia
Jis bėgo per gyvenimą, jis bėgo per kelius
Ir tik tada suprato, kad n

Cheka еще тексты