O lietau, o dangau, man atleisk, Nenoriu tavęs pakeist. Mano ledinėj širdy kažkada Buvo aistra... buvo aistra.
Tau sakau, mergaite, kad myliu lėtai, Mano širdyje tau vietos bus užtektinai. Daug kas buvo praeity, aš pasikeičiau, Nebe tas esu, kas buvau.
Nes myliu lėtai... hey, hey Nes myliu lėtai... hey, hey Nes myliu lėtai... hey, hey, hey, hey, hey, hey
Tu myli lėtai... hey, hey Tu myli lėtai... hey, hey Tu myli lėtai... hey, hey, hey, hey, hey, hey
Stoviu štai prieš dangų ir lietui sakau: Kaip eiles pirmokės dailiai žodžius rašiau. Jie skamba paprastai ir gal banaliai, Maldas paprastas tu išklausei.
Tu sakai, mergaite, kad mylėt lėtai – Tai, kaip gaudyt vėją ten, kur skraido aitvarai Nebuvau idealus tau nuo pat pradžių, Šią dainą tau skiriu, tau skiriu.
Nes myliu lėtai... hey, hey Nes myliu lėtai... hey, hey Nes myliu lėtai... hey, hey, hey, hey, hey, hey
Tu myli lėtai... hey, hey Tu myli lėtai... hey, hey Tu myli lėtai... hey, hey, hey, hey, hey, hey
Kartu, bet atskirai bėga du laikai. Du priešingi likimai suveda retai. Dabar aš – statula prie tavos širdies, Lėtai lėtai akmenį paliesk.
Nes myliu lėtai... hey, hey Nes myliu lėtai... hey, hey
Mes mylim lėtai... hey, hey Mes mylim lėtai... hey, hey Mes mylim lėtai... hey, hey, hey, hey, hey, hey
Mes mylim lėtai... hey, hey Mes mylim lėtai... hey, hey Mes mylim lėtai... hey, hey, hey, hey, hey, hey