Žingsnis po žingsnio. Einu ant smėlio. Kaip ir ant širdies palieku pėdsakus. Kuriuos nuplauna bangos. Dar pamenu, kai juos palikdavom kartu. Suklumpu. Eiti šiuo keliu nebegaliu, sunku. Rankos atremtos į šlapią smėlį, akys sminga vėl atgal virš horizonto Matau kaip saulė leidžiasi toli dar vienas vakaras vienatvės artėja Bijau jo labai. Akis užmerkiu, girdžiu bangų ošimo grojamą melodiją, Nors kūna krato drebulys... Mintis užvaldo šiluma, prisiminimai... Prisiminimai apie tas naktis Kai laiko neskaičiuoti mes galėjom gulėjom ir mėginom Pasidalint visas bangas.. Nedrąsiai prasimerkiu, pamatau šešėlį. Dėja jis mano, ne tavo jis vienas, ne tavo... Išeik, nelaikyki manęs, leisk man pakilti Palikt tave praeity,sunku pabėgt nuo minčių, Nes širdis ir kūnas liepia man grąžint tave. Renku žodžius, kuriuos norėjau pasakyti vakar,dėja nespėjau. Kuriu išnaujo, kad galėčiau pasakyti šiandien, širdis pilnėja nuo minčių apie tave... Skaudu.. Dėja aš vėl lieku su vėju.. Sudie tariu.. Ko gero teks eilinį kartą užsirakinti savyje... Ir vėl neteks eilinę naktį paversti išskirtine... Žinau dabar mane girdi, tačiau eilini kart ištart nesugebu tau myliu Ir vėl skęstu tarp savų minčių, palieku jūrą.. Noriu eiti širdies taku pajusti tavo delną, šilumą tavų akių, neslėpti jausmo, kurį dabar juntu. Einu toliau, prisiminimai lydi.. Tos akimirkos.. Nepamiršiu tų ošimų.. Vis dar žaviuosi tavo šypsena ir tavimi... Išeik, nelaikyki manęs, leisk man pakilti Palikt tave praeity,sunku pabėgt nuo minčių, Nes širdis ir kūnas liepia man grąžint tave.