Pigus pusryčiai, kava ant stalo. Tavo puodelyje skęsta laimė, mano. Jį tik trupinio ramybės prašo, mano širdis toliau nesąmonės rašo keista, tos mintys skamba kaip daina kažkur ankščiau jau girdėjau ją lyg tavo lūpuose, lyg savo sapnuose užmerk akis, jaučiu kaip skęstu juose kas išgelbės? kas sustabdys mane? kai nugalėtojų nėra, abu finale ir tas finalas, ne garbės paduoda geriausiu atvėju lydės trumpa paguoda iš kurio, kuriam? kuris to vertas naktiniai klausimai kuris čia buvo kaltas velniop, tu nieko nepakeisi išlydėk mane, daugiau jau nebežaisiu
Tu nelauk, aš negrįšiu rytoj Laikas bėgs, aš mirsiu tyloj Toli nuo savo namų Tu norėsi mirti kartu Tu nelauk aš negrįšiu rytoj Laikas bėgs, aš mirsiu tyloj Toli nuo savo namų Tu norėsi mirti kartu Tu norėsi mirti kartu Tu norėsi mirti kartu Tu norėsi mirti kartu
Labas rytas, lyg pareiga iš lupų, Jos slepia tyla kurios tiek metų trūko Barniai, pykčiai ir tūkstančiai klaidų Kurias sukūriau aš, palaiminai tu Kiek šventumo tame, kiek jo tavy Kai kaltei užgulus pečius, tu jos negirdi Čia į mano ausys apeliuoja kažkas Atidaręs duris pamatau tai aš
Akys slepia laimę savy Jos ieškot iškeliauju toli Tavo laimė dega delne Ji užges kai rasi mane
Tu nelauk, aš negrįšiu rytoj Laikas bėgs, aš mirsiu tyloj Toli nuo savo namų Tu norėsi mirti kartu Tu nelauk aš negrįšiu rytoj Laikas bėgs, aš mirsiu tyloj Toli nuo savo namų Tu norėsi mirti kartu Tu norėsi mirti kartu Tu norėsi mirti kartu Tu norėsi mirti kartu