Ne iš kitos ekrano pusės, Iš čia ir iš širdies, Upėms medijos nekeičiant Mūsų judėjimo krypties, Negrasina būti apibrėžtam Pagal trafaretą, Nereikia durti pirštais, Mes patys rasime sau vietą, Galbūt ne taip apšviestą blykstėm, Belaukiant bumo, Į šalį stumiam visa tai, Ieškodami orginalumo, Pūsdami prieš vakarinį veją, Kol bando jis nušluoti mus, Mes nuoginam prieš jį ginklus Dėl ko ateję, Todėl pažinsit mus įsiklausydami Į tuos garsus, kurių anksčiau Dar negirdėję, Kol ausys prikimštos vatos, Gražios dainelės iš vienos natos Ir dar vienos datos belaukiant, Kol pasirodys parduotuvėse, Blizgės vitrinose, Dulkės lentynose, Ir vėl iš naujo, Sumos sukasi lėtai, o mes Daliname iš savo saujų, Bet ranką, tą kuria maitina Būna kartais kanda, Pamilę, kas vitrinose, Dažnai nebesupranta, Kad užklijuotom lupom Tampam lyg nesuprasti vaikai, Kurių likimai tarsi neišsiųsti laiškai.
Kiekvieną naktį basomis išėję mes, Prieš bjaurų vėją saugom savo vidų, atiduodam kruvinas rankas, Save aukojam, nors kitiem nereikia, Na ir kas, bet mūsų širdys be to neveikia. (x2)
Granitaz:
Nebūsiu paveikslu, įspraustu į rėmus, Būsiu tas, kuris pučia prieš šiaurinius vėjus, Nepulsiu ant kelių tau panorėjus, Nes aš tau ne tarnas, o tu man ne Dievas. Lai klaupiasi tie, kurie parsidavė tylai, Kurie iškojo šlovės, bet prarado vertybes, Sekdami iš paskos tiktai tam, kas dar blizga, Žmonės tampa aklais, nebemato kas tikra. Reklamos, viršeliai, keičias tik natos, Tas pats per tą patį, jau nuspėjama daros, Koks sekantis žingsnis ir kiek tai kainuos, O mes darom nuoširdžiai ir neiieškom naudos. Kol slepiate veidus po kaukėm ir grimu, Mes einam savais keliais, neparduodam vertybių, Neparduodam kitų vardan kelių šlovės minučių, Atimkit viską, bet toks niekada nebūsiu.
Kiekvieną naktį basomis išėję mes, Prieš bjaurų vėją saugom savo vidų, atiduodam kruvinas rankas, Save aukojam, nors kitiem nereikia, Na ir kas, bet mūsų širdys be to neveikia. (x2)