Šita žemę man likimas dovanojo pilka dangų sniego sodus ir pilis ji klevais raudonais rudeny liepsnoja ji atvėrus kiekvienam plačiai duris man jos grožio kiek yra tiek ir pakanka jos kalba mane užbūrė amžinai ir tegu ja visos negandos aplenkia mano žeme man - vieninteliai namai vien tik ji yra prasme tikroji nepakeis jos niekas niekada jai vienai tu viska paaukoji ji tavo pradžia ir tavo pabaiga jei tavęs nėra į ką man atsiremti? kaip surasti ryto saule languose? į kuria pasaulio puse reikia zengti? kaip išsaugot tavo vardą? tavo vardą vaikuose... Tavo skausmo niekada aš nepamiršiu, Bet žinau, kaip greitai medžiai vėl žydės Kada nors ir pats į medį aš pavirsiu Mano žemė, kai mane namo pakvies.