Lilas ir Innomine - Žmogus, Velniškai Bijantis Stebuklo | Текст песни

• Тексты песен
• Lilas ir Innomine
• Žmogus, Velniškai Bijantis Stebuklo

Aš nežinau kur yra laisvė
Pasiklystu ką vadint namais
Kur dingo tie visi
Dėl kuriu tikiu vienetais
Netikiu būriais

Aš nežinau kur yra laisvė kur yra pradžia
Lyg ir čia, bet jei čia tai mano laisvė kartais kurčia
Aš nežinau kaip ji atrodo
Ar ji šalia septinta ryto, kai kava, liftas apačia
Ar jos yra tarp šių fakturų, agenturų, cenzūrų, kupiurų, fotogeniškų figūrų
Ar ji suspėja paskui, kai šimta kiam trasoj pravertais langais Vilnius - Kaunas daužant basui

Ar ji šlykštysi tom dienom kai nekenčiu savęs
Ar ji pakenčia mane, kai pats ble negaliu pakęst
Nežinau, net ką vadint namais
O taip atrodė paeis
Ir jau nelaikas rūpintis žmogum prieš laiką klupantis
O tu vis dar nespėjai
Ir vis dar skubantis
Žmogus, apatija
Žmogus, norai kuklus
Žmogus, velniškai bijantis stebūklo

Aš nežinau kur yra laisvė
Pasiklystu ką vadint namais
Kur dingo tie visi
Dėl kuriu tikiu vienetais
Netikiu būriais

Aš nežinau kur yra laisvė
Pasiklystu ką vadint namais
Kur dingo tie visi
Tikiu vienetais
Netikiu būriais

Aš nežinau kur yra laisvė,
Galbūt esi tu jos pradžia.
Kartais namai toli,
Kartais namai lyg ir čia.
Pasaulis už lango.
Pusės stiklinės viskio.
Aš taip ieškojau,
Aš taip ieškojau,
Bet taip neradau tau visko.
Tarp chaoso, ir laimės be proto,
Bestsellerių neparašytų neparduotų.
Sustos laikrodžiai,
Iš tiksės ruduo,
Išduos koks buvo mano vaidmuo.
Aš nežinau kur yra laisvė,
išsigąsiu ją sutikus,
Bijau, kad suprasiu tik viena likus.

Aš nežinau kur yra laisvė
Pasiklystu ką vadint namais
Kur dingo tie visi
Dėl kuriu tikiu vienetais
Netikiu būriais