Duok Dieve, duok duok jam vidinę ramybę Tegu Marija nuryja dvasią šventą Duok Dieve, duok duok dar vieną galimybę Ir angelai būna klysta, aureolės krenta
O jis vis rašo dar vieną raidę Dar vieną žodį, apie dar vieną mergaitę Apie svajones ir apie judesį Prarastą laiką, tą angelą liūdesio
Apie tai, kas jau buvo ir apie tai, kas tik bus Vaizdus senus, pakeistus namus Prarastus draugus, kažkur pamestą valią Alisą ir stebuklų šalį nenormalią
Ir jam negaila savęs, negaila laiko savo Jam gaila tų, kurie čia nebeišbalansavo Nebenustojo trippinti mintyse Geriau pačilinam, o ne pasėdim apsipisę
Gabalais trupantys dantys, supistas skrandis Tos pilkos dienos, savęs niekaip neranda Jis tas vilkas vienas, be reikalo nekanda Jis prieš propagandą, jis Tau pajabat, jam zajabys
Ir tegul neima į dangų, neįleidžia į rojų Stigmos verias ant rankų, muzika groja Lai dalimis padalina, palaidoja, pasėja Tegu tik sugrąžina protą tobulai idėjai
Jis daro tai, ką nori, nori to, ko trūksta Paduoda jointą broliui, instrumai sukas, rūksta Kiekvienas savo turi, kiekvienas savo siekia Todėl ir jam norėtųsi turėt, judėt į priekį
Ir jis nelanko kapinių Nu nes realiai tipo gyvas būdamas nelankė Pačio, lievai atsitiko Negarbintų Bafometo, tiek pykčio neturėtų Į dainas jo nedėtų ir vėl mylėtų
Duok Dieve, duok duok jam vidinę ramybę Tegu Marija nuryja dvasią šventą Duok Dieve, duok duok dar vieną galimybę Ir angelai būna klysta, aureolės krenta