Ten, kur tu, ten, kur aš, ten gili duobė Praraja, o joje – užmiršta gėlė Nebespjaudyk į veidą senų nuodų
Mūsų kelio ženklų jau seniai nėra Pamiršta, sutrypta ta euforija Kurioje taip ilgai tu mane migdei
Bet kaip galėjo tai nutikti Žinau, kad žmonės linkę klysti
Bet mano širdis ant balto sniego Ir tie jausmai seniai atvėso Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko Rožių spygliai į kūną smenga O tu sakai: taip buvo lemta Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko
Pasimelsk už save, jei malda padės Kiek dar metų reikės, kad pamiršt išties Juk žinai, kaip sunku bėgt nuo praeities
Užgesink tas šviesas tunelio gale Noriu būt ištrinta tavo planuose Kiek dar skausmo reikės, kad pamiršt išties
Ir kaip galėjo tai nutikti Žinau, kad žmonės linkę klysti
Bet mano širdis ant balto sniego Ir tie jausmai seniai atvėso Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko Rožių spygliai į kūną smenga O tu sakai: taip buvo lemta Tu sugrįžai, bet man jau nesinori nieko (x2)