O tu tikėk netikėjęs, nepatikėsi Kai blogiausia būna, imi greitai ir keliesi Negulėsi juk taip kiek galėsi Nepaliesi juk dangaus, kol pasiekti nenorėsi
Tu tikėsi kvailom savo svajonėm ant popieriaus lapuko Abejonėm, išdėliotom skiemenim paprastu pieštuku Mintys užtruko ateidamos į galvą laukiant įkvėpimo Netgi pasaulis pakeitė spalvą
Nebūk iš tų, kurie pastoviai laukia motyvacinių laiškų Banalu jau tai, nebejaučiu eilučių Kaip pats matai, nebetikiu jau tais, kurie domisi kaip laikais Veidais nebenueina patempimai bruožų, paveiktų emociškai
Pinigais paveikti žmonės pamiršo, kad tai popieriai Judėk pirmyn ar atgal, ten pat paliksi Gyvenimas nestovi, laikrodis juk tiksi
Tau davė šansą, kodėl gi jo neišnaudoti Kiekvieną kartą daros vis sunkiau kvėpuoti Atsistoti yra būtina, kai tave smukdo Būk, žmogau, laimingas ir nebegrįžk į dugną
Ne tam mes atsiradom, ne tam buvom sukurti Kad matant save veidrody norėtumei nudurti Apkurtę nuo vienas kito kalbų apie laimę Taip juk nėra, nesimazink, kad taip gaunasi savaime
Bet kokia kaina lipam vienas per kitą Geresnį duonos kąsnį atstoja dinamitas Nebe iš plytų namus statydami užmiršom Kad jeigu užsimerkiam, nereiškia, kad mes mirštam
Užšalus pirštam, mąstom, kad jau jų netenkam Nebūk debilas, žmogau, juk tu turi rankas Galbūt per menkas tu išvaizda ir galimybėm Norint būt žmogum, tenka kartais pabūt ir gnydom
Per sunkumus mes bridom, kad pasiekti tikslą Nelauk ir nežiūrėk, kodėl ir kaip tai vyksta Juk mūsų tūkstančiai, milijardai, milijonai Žmonių netrūksta čia, griūvančioj dėlionėj
Tau davė šansą, kodėl gi jo neišnaudoti Kiekvieną kartą daros vis sunkiau kvėpuoti Atsistoti yra būtina, kai tave smukdo Būk, žmogau, laimingas ir nebegrįžk į dugną