Karžygiai juodvarnių sparnais Sukėlė viesulą kraujuojančiam danguj Dievai suėję nukalė ir sviedė Akmens tvirtumo širdį žemėn... Perskrosdama tuštybės paliestas erdves Ir danguje nupiešus žaibo ženklą Ji miegą plėšančiu trenksmu palietus žemę Pažiro širdyse galybe kibirkščių... Ta kibirkštis manoj akmens širdy Įsiplieskė liepsna sudegindama melą Sustaugęs blogį drąskančiu balsu Gimiau ŽMOGUM, Vaiku Senolių žemės O žiežirba tuštybės apsėstoj širdy Įsiliepsnok neužgesinama liepsna Suteik žvėries jėgos ir dievo išminties Kad žemę savo šventą atgaivinčiau!