Koks tas kelias nuo lopšinės iki kapo laiko įkaitai lyg būtum saugomas gestapo Etapais irkluojant savo varganą laivę Kai savo noru nepakitę ir nieko nepakeitę
Pjudomi skalikų, bet įkasti kantrybės Didybės, kur tu tik nulis už savo lygybės Kur tos galybės kai sustato visus į rikiuotes Žygiuotes, vingiuotes, niaurotikų lygiuotes
Išvien maskuotės, etatinės mazgotės be smegenų ir mąstymo tik eilinės pakuotės vargatos su lizingais, bet išmaniaisiais phone'ais Minties daunai, bet to ir reikia šitai faunai
Ha, kur ta nepažabota sėkmė kai gyvenimas, tai ahujelinus nahui kalė Sakai pisai ją, greičiausiai ji pisa tave kur tu prieš visus arba pats prieš patį save
Kur, kur išmokins tave misti badu kai tavo menką galvą daužo per 100-ą bėdų Ir tau nepadės tavo ašaros ir seilės Primesk, kekšės irgi nori meilės
Ir aš noriu būt skaidrus ir aiškus ir šitie tekstai tik atsakymai į mano laiškus Paslėpt save nuo to kas tuščia ir nyku kai lieku su savais, saviem - savu!
[Priedainis] Ne, ne, ne, kai nebelieka nieko Tik aš ir tu, mes kartu liekam savo vietoj (Aaa) tarp iliuzijų ir paslėpto tikro Kai liekam su savais neparsidavę dėl lito
[2] Akys glosto kelią, koja nuolat ant gazo poxui posūkiai, mirtis nereikalauja paso Laikas tyliai išprašo arba nahui ištaško ir taip kiekvieną žmogų iki paskutinio taško
Parūkom ir mąstom, vėl parūkom ir mąstom klaustukų begalybėj save ginam ir spardom Namai - katakombos, sugeneruotos bombos kur net stipriausiems palaipsniui išsilaksto plombos
Bedvasiai kūnai, koja kojon ir pėsti Kur tave išmokinę vogti, išmokins slėpti Bandyk apžiot tai, ko neaprašo pjesė bet tai ne pasaka, o tu nesupista princesė
Dvasinė spraga ar prikimšta šūdo galva kai kūnas tik bala iš sielos telieka vaga Saugok kas šalia ir nepalik jų už tavęs kai lieki su savim savu ir anapus savęs!
[Priedainis] Ne, ne, ne, kai nebelieka nieko Tik aš ir tu, mes kartu liekam savo vietoj (Aaa) tarp iliuzijų ir paslėpto tikro Kai liekam su savais neparsidavę dėl lito