Mėnuliui nušvietus miesto gatves Kelyje pasirodė žvaigždė O jai dingus Tu pamatei jos atspindį mano akyse Nustebau, pajutau, kaip noriu gyvent Bet galiausiai tenka vėl iš naujo laukt Nes dabar jau nežinau Kodėl nebesigirdi tavo kuždesio Kodėl jaučiu jog apakau Ar ne nuo spindesio žvaigždės O gal nuo liūdesio Kurį regiu nuo tavo peties. Man trūksta oro Labai daug minčių… Jei užtektų vien noro Nebūtų kančių. Nebūtų blogio Būčiau aš ir, būtum tu. Einu gatve, kurioj lietus lyja visada Nes kitaip ašarų paslėpt nebesugebu. Kartais pagalvoju, ką galėčiau atiduot Ką galėčiau paaukoti, Už tą laimės gabalėlį Už paprastus namus, kuriuose kas nors lauktų. Už tą minutę trumpą, Kurioj nieks ant manęs nešauktų. Kurioj, niekas už klaidas manęs nenubaustų. Kuo toliau tuo labiau šalta Kuo toliau tuo labiau aplinkui balta. Einu gatve, kurioje dabar jau sninga, nebelyja. Kurioj nemokantys kalbėti, iš skausmo prabyla. Ledinės ašaros pjausto mano veidą Palikdamos mano akyse dar vieną gilų randą. Kuris braižo, kuris paišo tavo veidą ant mano žando. Kai ašaros užtemdo akis Kai nesėkmės užpuola viena po kitos Nusišypsok Juk šypsena, tai lašas spindulių. Kyšančių pro debesis po audros. Hey noriu šaukt, tačiau tavęs neklauso niekas Hey, tu čia, tau skauda, tu čia, tu vienas. Perplaukė žmonių minia, bet jie tavęs nematė. Niekad, nenuleisk akių Tu liksi įdomus. Nepakelki rankų per aukštai Nepriminsi kitų Nebetilpsi į rėmus Bet užtat arčiau bus dangus… Įšalusios sienos, iškabinti paveikslai Tiktais lašelis nulietas Kai žingsnis keičia žingsnį Rytojus keičia šią dieną Kai žiemą šildo naktis Skausmas kankina po vieną. Nuodija tamsa…