Man per tamsi šita šviesa .Šita Ugnis kaip ledas – ji manęs nešildo. Įš dilgėlių išaustas rūbas – šilkas Man peršvelnus.Ir tiktai tu, mirtie,
Sesuo mana, - tyra ,karšta ,šviesi. Tavęs ir trokštu – ir bijau. Laiminga, Kai rožės vysta , o dygliai susminga Į pačią širdį –su tavim esu.
Gyvenimą – varioką tau sviedžiu Po kojomis . Pakelk ir neškis – tavo. Esu aš tas , kurs viską žemėj gavo – Išmainė viską į šituos žodžius.
Ir jų daugiau jau nieks nepakartos. Vieni užmirš.Kiti – nedrįs. Bet salve Ant mano slenksčio,bet žiedai,bet saulė Mus vėl ir vėl išskirs, sesuo mirtie…