Atsimeni ką mes šnekėjom, kai tyliai tavęs prašiau, kad būtum tik man? Šypsojais. Bet jau vistek nei daugiau, nei mažiau, gal tiesiog negirdėjai. Bet aš užsipisau! Šnabždėti kaip daunas, tuščiagalvei debilei. Namiokai, intrigos ir viskas vistiek per tyliai. Šiek tiek aš tik pakeliu nosį o tu pasiek! Žaidimai užpiso, taškas, na tai tiek. Palik ramybę man, kai susiparinęs rūkau. Galimybę man, eit savo keliu ir ne ten jei pasukau, man pochui! Atsakau, dabar jau pochui. Taip norisi išjungt mobilų, prisigert v žopų kuo toliau nuo visų šitų debilų. Parūkyt ramiai, be juoko, kai nuoširžiai sakau, kad myliu. Palik ramybę man. Tyliu. Pochui man ką dabar veiki ir kur randiesi. Pochui man kaip tau sekasi ir kaip jautiesi. Pochui ant visų, tiesą sakant dėjau. Taip, aš girtas blet, taip, gėriau