Septynis ilgus metus mes gėrėm žiedlapių midų, Bridom per kopas baltas ir žiūrėjome viens į kitą. Septynis ilgus metus mano rūmuose žarstėme auksą Ir kieme, tarp švelnių augalų, Aš tau būriau meilę saldžiausią, bet
Tau reikėjo vėjų, ir sirenų klyksmo, ir laivų, Nes likimas tau skyrė pavojus. Aš tau siūliau meilę, ir nemirtingumą, ir turtus, Bet tau per mažai, per skurdu.
Daviau aš tau gerti vandens užmaršties Ir bandžiau ištrinti kelius tavos praeities. Atlėgo tau namų ilgesys ir vaizdai sunkios patirties, Bet vis tiek negalėjau ištrinti iš širdies Praėjusių dienų atminties, nes
Ir todėl aš nežinau, kokia jėga Liepė tau palikt mano salą, Tai – nemirtingų dievų valia kvietė tave į kelią. Ir todėl aš stoviu viena tarp smilčių Ir žiūriu, kaip kyla burės, Neužteko sulaikyt man tavęs jėgų, Tad išplauk – man tu būsi pražuvęs, nes
Sette lunghi anni Sette lunghi anni abbiamo bevuto il nettare dei petali Andavamo per le dune bianche e ci guardavamo. Sette lunghi anni nel mio palazzo abbiamo sparso l‘oro E nel cortile tra le piante verdi, io ti ho incantato l‘amore.
Ma tu avevi bisogno dei venti, e del grido delle sireni, e delle navi Perché il destino ti ha previsto dei pericoli. Io ti ho proposto l‘amore, e l‘immortalità, e i tesori, ma questo per te era troppo poco, troppo misero.
Ti ho dato da bere l‘acqua della dimenticanza ed ho cercato di eliminare le strade del tuo passato. Ti è passata la nostalgia di casa e le immagine dell‘esperienza difficile però non sono riuscita a togliere da tuo cuore la memoria dei giorni passati.
Perciò non so quale forza ti ha detto di lasciare la mia isola. Era la volontà degli Dei che ti chiamava al viaggio. Quindi sto da sola tra la sabbia e guardo come si alzano le vele. Non mi sono bastate le forze per trattenerti, Allora vai via – per me non esisterai più.