Ateina vakaras baltas ramus, žalvariniais laukais, O tavo mintys lyg pirštai dar žaidžia šiltais jos plaukais Tu taip toli jos paliest negali, Dažnai kartoji tik vardą širdį Aplankė meilė akla ir sunki, Gal vien tik jai ligi šiol gyveni Vis lauki ir tiki, miražo spindesy
Pr.; Tu niekada nebeskaudink širdies, Ir išdidžiai leiski ašarai džiūti, Te baltas veidas nedrums atminties, Ji tau šalta kaip vidurnakčio liūtys. Te baltas veidas nedrums atminties, Ji svetima kaip vidurnakčio liūtys.
Jei tavo saulė vis šviečia ir šildo lygiais spinduliais, Ir užmigdyta glamonėm širdis, gali viską atleist. Šiltas ir nuostabiais melo akis, Kaip ilgas svetimas meilės naktis, Už tavo pažadą nieko nekeist, Ji pasiryžusi viską atleist. O tu vis dar tiki, miražo spindesy,
Pr.; Tu niekada nebeskaudink širdies, Ir išdidžiai leiski ašarai džiūti, Te baltas veidas nedrums atminties, Ji tau šalta kaip vidurnakčio liūtys. Te baltas veidas nedrums atminties, Ji svetima kaip vidurnakčio liūtys.