Akis į akį susidūriau su gyvenimo tiesa paprasta Tik nežinau, ar ją radau pats Miesto džiunglėse žmonės valdo vienas kitą Duoną pjausto melu Čia realybė pastatyta iš niūrių vokalų, Muzika kvartalų valo šypseną nuo veido mano Čia kas gali, daro viską, kad išliktų nepaliesti šakalų Tų, kurie kas dieną varo karo muziką vienu garsu
Naktis pridaro nemažai nemalonumų Čia laimi tie, kas neužaugo rūmuose Nesislepia krūmuose Kai pagalbos reikia, galvos jų neveikia Tų šakalų kalbos neigia, kad tai, ką jie čia daro (...) Kai jie po vieną - lopai Jo, kai jūs po vieną, na, tada pasakyk man, Kam vaikus darai šunim gyvenime šitam, ką?
Aš matau šį miestą, matau, kuom jis patapo, Aš matau šį miestą, čia nematyt pasaulio, Mes gatvėms tik raidės ant balto lapo, Tik esam palikti gyvent po viena saule. (2 k.)
Čia rašau tarp betoninių sienų senų Rankoje tušinukas, raidės išvingiuotos tušu (...), kur paukščiai bijo tavęs Vaikai palikę vėjy suptis sūpynes Jie maži, bet jau pažįsta kulkas Matė, kaip eina adata per venas Kiekvienas sau renka lašus į ranką Dauguma krenta, dauguma nuvalo ašarą Vėliau kaip pelė narve atsigauna Sąmonę išlaisvina, naują skrydį įgauna Virš šaligatvių šlapių, šerkšnu apkabintų medžių Kai kurie rėkia: jam sunku! Kažkas užmiega viltim, kartodami: rytoj pasikeisim Tik vienas laikas amžiams mum visiems, Tamsios gatvės pusės lankytojams.
Aš matau šį miestą, matau, kuom jis patapo, Aš matau šį miestą, čia nematyt pasaulio, Mes gatvėms tik raidės ant balto lapo, Tik esam palikti gyvent po viena saule.