Miestas, kur saulė nekyla, neteka Žmonės, jų širdys, vos gyvos, vos plaka Medžiai lyg šmėklos, išvytos iš rojaus Tu stovi vienas, nelauki rytojaus Akys kurios jau seniai nebemato Rankos nusvirusios, trūkčioja, šaltos Lūpos beformės, sustingusios šlykščiai Tu jauti pyktį, vien skausmą išnykti
Šviesa danguje blės labiau ir labiau Nejau nežinai ar nueiti ar laukt Skausmas ir pyktis suplėšys pusiau
Pamirški jau viltį, nėra jos daugiau Šviesa danguje blės labiau ir labiau Nejau nežinai ar nueiti ar laukt Skausmas ir pyktis suplėšys pusiau
Čia liūdesio miestas ir aš čia gimiau
Patiktų pabėgti nuo visko aplinkui Kelio nėra, jis seniai dingo. Tavo kūnas visai be saulės sustingo Veidu į žemę, niekas vėl neišgirdo Bespalvių namų tamsa ir šešėliai Minioje svetimų, aklas, vienišas sėdi tu Jaučiu tavo skausmą, baimę ir pyktį Apakintas jų tu jau pradedi nykti