Kaip Tave man nueit, jei Tu kelionė be kelio ženklų Kaip Tave man sutikt, jei tu svajonė tarp daugybės minčių Kaip Tave man išvyst jei aš aklas, aklas esu Kaip Tave išklausyt, jei aš nieko, nieko negirdžiu
Kai mažiausiai vertas to esu, Tave savoj širdį aš sutinku Pakelt akių aš nedrįstu Man nejauku, karštą Tavo meilę jaučiu, aš jaučiu.
Tirpsta žemė man po kojom, lyg vaikas verkiu, Savo krauju mane nuplovei, tai žinau ir tuo tikiu. Drąsko širdį abejonės, tebūnie Tavo valia, Tu savąją malone sustiprinki mane.
Tirpsta žemė man po kojom, lyg vaikas verkiu, Savo krauju mane nuplovei, tai žinau ir tuo tikiu. Drąsko širdį abejonės, tebūnie Tavo valia, Tu savąją malone sustiprinki mane.
Kai paeit nebegaliu, Tu mane neši ant savų sparnų į tėvo prieglobstį. Kai savim nebetikiu, Tu manim tiki, drąsini savu žodžiu, duodi viltį, Atveriai mano akis, kad regėčiau, nukreipi mano mintis, kad Tavim tikėčiau. Tavo artume, aš sutirpstu, gera man su Tavim, ir ramu.
Kai mažiausiai vertas to esu, Tave savoj širdį aš sutinku Pakelt akių aš nedrįstu Man nejauku, karštą Tavo meilę jaučiu, aš jaučiu.
Tirpsta žemė man po kojom, lyg vaikas verkiu, Savo krauju mane nuplovei, tai žinau ir tuo tikiu. Drąsko širdį abejonės, tebūnie Tavo valia, Tu savąją malone sustiprinki mane.
Tirpsta žemė man po kojom, lyg vaikas verkiu, Savo krauju mane nuplovei, tai žinau ir tuo tikiu. Drąsko širdį abejonės, tebūnie Tavo valia, Tu savąją malone sustiprinki mane.