Laikotarpis atsigręžt į poelgius Protarpiais, dažnesnis žvilgsnis į moteris Bet tik ne į svarbiausią įščių motiną Įdomiau kas svetima, nusispjaut kas kasdieną šiluma apsotina Visi tie tamsūs debesys apgaubiantys Aš pavargau būt jaunu, pavargo mano raumenys Visada galvojau, kad pasaulį išgelbės tas menas Deja ir jis trapus kaip aš ir laikinas kaip porcelianas Dabar po beat'ą plevena mano meniškos mintys Kaip pleiskanos, kaip kažkada, kaip šaltos snaigės Besileisdamos, jos leidosi, leidosi Ant mano kambario grindinio Kuriant apleido šviesa prigesus židinio Aš niekuo dėtas paprasčiausiai negaliu stovėti Jei pabėgus galima sumėtyti pėdas Bet kur tu pabėgsi, kur tu paspruksi Na pavargai, širdele jau tuksi Tuksi už mamą, tuksi už tėvą Kad ir reikia šilumos iš jų, dabar nebėra O mano jaunas protas išalkęs Daryt neapgalvotas išdivalkes Taip, sutinku, sunku būti jaunu Nes kartais pats pripjaunu.
Mano stalčiuj guli gabalas šalčio Sparnų nėr, bet šoksiu nuo skardžio Nukrisiu tyliai, netolygiai kaip krentant snaigėm Ir šiai žiemai tarsi pasakysiu baigėm. (2x)
Nuo gimto atėjimo į šį karnavalą Buvau kur šilta, mačiau tuos, kurie šala Čia pat visad už kambario stiklo benamiai Kurie gyvena tik tarp kitko Visada sakiau kūrensiu namų židinį Tik gaila, kad užaugus savęs pačio nepalygini Koks buvai mažas, dar vakar su žaislais ant kilimo Dabar atmazas išeit į gatvę, kad pabėgtumei nuo mylimo Tokios tokelės, tu kitoks, nors tas pats kelias Vakar kėleisi kad ir kelintą, Šiandien gulsi kitur nes laikas tai kinta, Į mano akis labai krinta šitie labirintai, Juose šalta ir nežinia kada padėsiu Ant šiltos pagalvės savo galvą Buvau kaip snaigė ir tai snaigei nepavyko Nusileisti staigiai, besitesiant pūgai ilgalaikei Kai kedai buvo patogūs septynis kartus per savaitę Dvim keturias valandas per parą Juos dėvint jausti laisvę Rinkaus ne namus, o asfalto pašvaistę Nusispjaut kas ten ką paisto, dar tie giminės Kurie vis sako - iš tavęs daug tikimės Tikiuosi po mano pizdivalkių Atsipisit liuosiai, visi kailiai Neatveria, plaukia, kol įkrisi į eketę Su metais keitėsi klasės Kišenių turiniai, turimi šoviniai Ir šaudaomos frazės Keitėsi temos, dar labiau potemės Paslėpti minį su bazaru mokemės Savuose namuose jau svečias, ko reikėjo Gryžau tik pinigų ir pakrovėjo Pykčių ašarų krūvos pro kraštus srūvo Galima be pykčio, bet kaži kuris iš mūsų čia stuma Draugas po draugo, kuris iš jų tikras prisiminsim Kad stumiam ir tas takte repuojantis mikras Tik žinau mano filmo gale, ten ties titrais Draugai bus suskaičiuoti ne ties išgertais litrais Vedamas draugų prisiverčiu savo kailį iš namų išspirt įvarčiu Į namų šilumą įneši speigą, kam tau to reikia? Staiga laikai pasikeičia ko save laikei, prieik čia Įplėsk prigesusią namų ugnį Dar ne vėlu, žinau tu dar turi sąžinės šūsnį.
Mano stalčiuj guli gabalas šalčio Sparnų nėr, bet šoksiu nuo skardžio Nukrisiu tyliai netolygiai kaip krentant snaigėm Ir