leisk dar paliesti , nematyti tiesiai . Tiesiai tiesti , lygi tiesumos ta tiesią liestį, puoselėt dulkėm priimtą tiesą, imk ją šviesią , kolei neišbluko spalvos , kolei dar viduj mumyse ten mechanizmai trankos, kol dar nenubluke jų audrų patrankos. Gali vadint tai lyrika , gali ir melu , gali popsu , gali pūdra , tonalu , o man ne tiek svarbu išore , kiek vidumi myliu ją be galo , ją tą pacią tiesą , ją tą pat kur ten , prie pat keliai mūsų nutiesti. Duok Dieve vienu taku ženkt tiesiai , ženkt ten , ir nenuklyst , ženkt viena pjese, ženkt dviese , iki muzikos dėžutė baigia sukti , užsidarius tyla kviest čia . Blėst ir kilt , skrist ir krist , pjaut ir siūt , tai vis ja vėlei, garso širdyje paliestą toną kaskart užuost , kaip kvapą rožės suteiktą gėlei. Sakyk : per daug čia ašaru , Bet kas , jai viską keicią aplinkui , kai vėl patiki ji pasakom ? Dabar ir aš tikiu , aš netikėjau , aš dėjau , Svajojau , net mintyse nemynėjau , vis liėjau , kažko jieškojau , kol dar neradau jieškojau to , ko dar nemačiau , noriu , pajust dabar iš arčiau tą šilumos dvilksnį , mielą žvilgsnį ir šypseną , kas akyse tirpsta ... /// Kylam tylim , tylumą matom , užmerktom akim erdvėi trimatėi , ne palatų , nebešauk aš šalia , tu girdi ? Aš šalia , bet jau skrendu aukštai ... virš pakilimo takų , ten kur tu , ten kur mes kartu, ten kur statom kad būtų , ten tu ''prictav'' ir mes tarp rūmų... Tarp aukštų sudėtų. Radę tu manyj , aš tavyj savą vietą , žingsnis pėdą į pėdą , pirštais dangų palietę , ją baltą pro prizmę spalvotą paletę , išdėstę ją laikėm , ją laikom , kol laiko mus laikas , ją laisvę paleidę besaikei visatoi , tikiu , išskridę pelenai paliks ir mum gabalelį tos laimės bent saują...
Илья Якупов : Оставаясь один в своих мыслях В эту мрачную зимнюю стужу Ты источник который так нужен Для тебя эти строки наружу Просто остановись, я не могу дышать, Ты знаешь, то что без тебя мне не сделать и шаг *** Я был тобой основан, Я повторяю это снова и снова и снова Ведь ты моя основа, Я был тобой основан Я повторяю это снова и снова и снова