Dar dabar iš sąstingio negaliu atsibust Ir prie savęs laisvės vėją švelnų siųsti Kas naktį vis lankai mano sapnus Kuriuose gyvenimas mano atrodo dar labiau painus
Atsibudus sunku vėl užmigti Apie tave mintis marinti Nes nepamirštu, kiek mažai mums trūko iki Olimpo kalno Dar dabar nesinori lipt ant kito balno
Gyvenu prisiminimais apie kurtą mūsų pasaką Kai sėdėdavom ant suoliuko naktį vasarą Tuomet prie tavęs laikas sustodavo Kai iš jaudulio rankos viena kitą arčiau spausdavo
Švelnus alsavimas priversdavo kūną išpilti šaltu prakaitu Saldus prisilietimas karštų lūpų Atimdavo bet kokį jausmą saiko Tavo ilgi juodi plaukai krisdavo tada ant mano veido
Negaliu pamiršt to nuostabaus dar vis jų kvapo Jaučiuosi tarsi būčiau paskendęs tamsioj jūroj bučinių Kurioje tavo veidas skaistus Visada buvo mano švyturiu
Nepamiršk, dėl ko vienas kitą gyvenimu vadinom Nepamiršk to stipraus širdies plakimo Ir kai bus tau labai sunku Aš visą laiką būsiu mintyse kartu (x2)
Viskas, kas turi pradžią, sulauks ir savo galo Nors man atrodo, viskas per anksti užšalo Jau rudenį tavo vidus po truputį balo O man dabar labiau skauda, nes turėjai tu stipresnio valo
Lengvai paleidai svajones į viršų O kiek kartų mėginau sugrįžti, neužtektų suskaičiuoti pirštų Ir vis parkritęs atsistoju Nes vidus dega noru būti tau prie kojų
Bučiuoti nuostabiai švelniai tavo rankas Ir kelti viduje audras Tu pasakyk, kaip galima pamiršt tą mielą žvilgsnį Dėl kurio drebėdavau ir negalėjau žengti žingsnio
Visas paskendau raudose Tavo akyse lyg užkastas giliai žemėse Man visada labiau norisi matyti tavo veidą Nei skaisčią ryto saulę, džiovinančią nuo lapų rasą
O kaip galėčiau pamiršt tą tyrą juoką Kuris man visada suteikdavo didžiulį džiaugsmą Turbūt dėl to dabar jaučiuosi šoke Lyg būtų viskas išsiųsta nuo manęs kuo toliau didžiuliame voke
Nepamiršk, dėl ko vienas kitą gyvenimu vadinom Nepamiršk to stipraus širdies plakimo Ir kai bus tau labai sunku Aš visą laiką būsiu mintyse kartu (x2)
Kaip greitai bėga nesustodamas laikas vis Mano visas viltis eikvodamas besaikis Bet aš nesigailiu, ką dėl tavęs dariau Ir kaip ne vieną kliūtį įveikiau, bet aš vis ėjau ir ėjau
Kol prie tavęs atradau beribę sieną Uždengtą nuo manęs storiausiu plienu Ir dabar nesvarbu, ar kas nors tarp mūsų bus Nes tai, kas buvo tikra, niekada nepražus
Ir visada mano širdyje liks Nes šitas randas niekada pilnai neužgis Sūri ašara dar ne kartą tavo veidu riedės Nes širdis atsiminimams vėl atgimti padės
Ir giliai paslėptas jausmas niekada tavy neblės O aš tavęs irgi nepamiršiu niekada Nes per giliai manyje įsmeigta tavo adata Kur jau seniai pamestas siūlas
O gal tiesiog aš per daug aklas Ir nenoriu taip lengvai to palikti Kas mano dienas versdavo maloniai slinkti Todėl už viską noriu tarti iš visos širdies: labai ačiū